Egiptiečių religija buvo politeistinė, jie turėjo daugybę dievų. Egiptiečių religijos paradoksas - jos vidinių prieštaravimų natūralus suvokimas. Kiekvienas miestas ar net kiekviena šventykla turėjo savo dievus ir net tiems patiems dievams suteikdavo visiškai skirtingas funkcijas ir kilmę. Kiek galima spręsti pagal išlikusius šaltinius, tokie prieštaravimai nekėlė egiptiečiams jokio diskomforto, netgi priešingai faraonui Echnatonui pabandžius įvesti monoateistinę religiją - kilo didžiulis pasipriešinimas. Senovės Egipte kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Priklausomai nuo politinės situacijos ir dominuojančios grupės Egipto dievų svarba keisdavosi.
Nut buvo tikroji ”deivė – motina”, svarbi tarp dievų – kūrėjų, turinti daugybę vaikų (dangaus šviesulių). Jos vardo hieroglifas reiškia “vandens puodynė”, bet, manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu. Dieną Nut ir jos vyras Gebas (Žemės dievas) būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta. Kadangi deivė Nut simbolizuoja horizontą, Žemę ji liečia tik rankų ir kojų pirštų galiukais. Jos vyras Gebas, dažnai vaizduojamas gulintis po ja.
Tauridė – kūdikių, besilaukiančių moterų, sėkmės deivė. Ji buvo atsakinga už vaisingumą ir moterų apsaugojimą prieš ir po gimdymo. Jos vyras buvo Besas – malonumų dievas.
Ra – Saulės dievas ir visų dievų tėvas. Jis yra pasisavinęs daugelį kitų dievų atributų ir netgi vardų (Amonas – Ra, Ra – Harakhte). Viena legenda teigia, kad kiekvieną rytą Ra gimsta iš naujo ir keliauja Saulės laivu per dangų, lydimas daugelio kitų dievų. Valtis praplaukia 12 skirtingų provincijų, simbolizuojančių 12 dienos valandų. Naktį Ra plaukia kitu laivu, o blogosios dvasios visaip bando jam sutrukdyti išsigelbėti. Tai – amžinoji kova tarp šviesos ir tamsos. Šis dievas dažnai vaizduojamas, kaip vanagas, arba žmogus, vanago galva, su kobra, apsivijusia saulės diską, ant galvos. Ra – faraonų globėjas, žmonėms gera daranti dievybė.
Ptah (“atidarytojas”) atstovauja saulės tekėjimą arba ką tik patekėjusią saulę. Jis priklauso dievų – kūrėjų grupei. Ptah – architektų, dailininkų, skulptorių globėjas. Šis dievas padarė metalinę lėkštę, kuri laikoma dangaus stogu ir rojaus grindimis. Ptah vaizduojamas kaip vyras, susivyniojęs lyg mumija, su barzda, rankose laiko lazdą, simbolizuojančią gyvenimą, stabilumą ir ilgaamžiškumą. Kulto centras Memfyje.
Khnum (“kūrėjas”) – labai sena dievybė, šaltųjų vandenų valdovas, glaudžiai susijęs su kasmetiniais Nilo potvyniais. Jis kūrėjas to, kas yra dabar, ir to, kas dar bus. Khnum sukūrė dievus ir iš molio nužiedė žmones. Vaizduojamas, kaip žmogus, avino galva (jo garbei dedikuota šventykla išliko Esnoje).
Atumas – pirmykštis Egipto Saulės dievas, pasaulio kūrėjas. Jis atstovauja vakaro saulę, simbolizuoja saulėlydžius. Vėliau jis buvo sugretintas su Ra, kaip dievas Atumas – Ra. Anot legendos, jis buvo pirmoji esybė (kalva), kuri iškilo iš pirmapradžių vandenų. Atumas sukūrė dievybes Shu (oro) ir Tefnut (drėgmės). Atumą simbolizavo juodas bulius, tarp savo ragų nešantis saulės diską ir kobrą.
Besas – neūžauga, groteskiškos figūros dievas, saugantis nuo piktųjų dvasių ir nesėkmių. Iš pradžių jis buvo tik karališkųjų rūmų saugotojas, tačiau jo kultas greitai paplito tarp paprastų žmonių. Besas – žmogiškųjų malonumų, pasilinksminimų, muzikos ir šokių dievas. Ypatingai globojo dirbančius vaikus ir moteris. Kitaip nei dauguma kitų Egipto dievybių, Besas buvo vaizduojamas kaip pilno veido (dažniausiai nuogas) nykštukas, kyšančiu liežuviu, lenktomis kojomis ir ausimis, liūto karčiais ir katino uodega, dėvėjo plunksnų karūną. Savo kardais ir peiliais jis sukeldavo didžiulį triukšmą, kuris atbaidydavo piktąsias dvasias.
Gebas – ”didysis gagentojas”, dievas, vaizduojamas su žąsimi ant galvos arba žąsies pavidalu. Taip buvo dėl legendos, teigiančios, kad Gebas padėjo kiaušinį, iš kurio išsirito Saulė. Gebas – Žemės globėjas, dažnai vaizduojamas pasirėmęs ant vienos alkūnės, sulenktu keliu, gulintis po dangaus deive Nut. Tokia jo poza simbolizuoja Žemės slėnius ir kalnus. Gebo, kaip augmenijos dievo, kūnas buvo išmargintas žaliais lopais arba augalais.
Ra-Harakhti – egiptiečių ryto saulės dievas. Buvo tikima, kad Egipto faraonai gimdavo rytiniame horizonte (kaip ir Ra - Harakhti) ir valdydavo viską nuo rytinio iki vakarinio horizonto. Šis dievas vaizduojamas sakalo pavidalu ir garbinamas Heliopolio mieste.
Horas – mitologijoje saulės dievas ir tamsos nugalėtojas, “tas, kuris yra virš”. Dažniausiai vaizduojamas sakalo, žmogaus, sakalo galva, arba sparnuoto saulės disko pavidalais. Saulė ir Mėnulis – dvi Horo akys, naktimis, kai nėra mėnulio, sakoma, kad Horas neturi akių. Šis dievas buvo toks svarbus, kad kai kurie faraonai netgi patys pasivadindavo Horo vardu.
Khepri – pats save sukūręs saulės dievas, siejamas su saulėtekiu ir dėl šios asociacijos laikomas vienu iš dievų – kūrėjų. Būtent Khepri stumia saulę per dangų. Dievas vaizduojamas kaip žmogus, skrabėjaus galva, arba tiesiog kaip skarabėjus.
Atonas – dangaus ir žemės dievas. Senieji įrašai teigia, kad Atonas neturėjo fizinės formos, jis buvo vaizduojamas kaip saulės diskas su daugybe į žemę nukreiptų spindulių, besibaigiančių žmogaus plaštakomis. Atonas buvo viena iš Saulės dievo Ra formų.
Ozyris - mitologijoje derlingumo dievas. Mitų cikle teigiama, kad Ozyris išmokė žmones įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus, kepti duoną ir daryti vyną, gydyti žmones, statyti miestus. Ozyris buvo labai svarbus dievas senovės Egipte, jo kultas buvo įsipynęs į tikėjimą ir ritualus netgi daug vėliau. Taip buvo dėl to, kad egiptiečiai tikėjo Ozyrio legenda, kuri teigė, kad jiems suteikta teisė prisikelti pomirtiniam gyvenimui.
Izidė – viena populiariausių senovės egiptiečių dievybių, derlingumo, vandens ir vėjo deivė, moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis, laivininkystės globėja; Ozyrio sesuo ir žmona, Horo motina. Izidės kultas paplito ir Romos imperijos laikais. Izidė buvo vadinama “una questa est omnia” ( viena, kuri yra viskas).
Maat – tiesos, teisingumo deivė, išminties dievo Toto žmona. Vaizduojama moterimi, sėdinčia ant žemės pariestomis po savimi kojomis (raštininko poza). Maat simbolis yra stručio plunksna. Egipte Maat statulėlė buvo teisėjų emblema.
Basta – egiptiečių mitologijoje - džiaugsmo ir pramogų deivė, saulės, kačių, moterų ir paslapčių globėja. Ji vaizduojama kaip moteris su katės galva. Katė buvo šventas gyvūnas. Egiptiečiai garbino visas kates ir tikėjo, kad jos neša laimę, yra šeimos židinio saugotojos. Bastos populiarumą liudija nuostata, jog užmušti katę- sunkus nusižengimas, baudžiamas mirtimi.
Hator - Saulės dievo dukra senovės egiptiečiams buvo moteriškumo, motinystės idealas “auksinė meilės valdovė”. Nuo seniausių laikų jai buvo priskiriamas turkis ir malachitas. Žalia ir žydra spalva egiptiečiams simbolizavo amžinąjį gyvenimą. Denderoje meilės deivei buvo pastatyta šventykla, kurioje apeigų metu buvo aukojamos aukos jos garbei. Muzikos instrumentas – vienas jos atributų, nes Hator menų ir pramogų globėja.
Totas - išminties dievas, Horo ir Seto teisėjas, dievų raštininkas. Rašto, aritmetikos, geometrijos, muzikos, medicinos, magijos, geografijos ir visokių menų pradininkas, mokytojas bei dvasinis įšventintojas. Totas vaizduojamas paukščio ibio ir paviano pavidalais. Jis - laiką matuojantis Mėnulio dievas. Toto žmona yra teisingumo deivė Maat.
Amonas – vienas galingiausių Senojo Egipto dievų. Jis buvo vadinamas dievų karaliumi tačiau, kai Amonas susijungė su Saulės dievu Ra ir pasivadino Amonu – Ra, jis tapo dar galingesnis. Žodis arba šaknis “amen”reiškia “tai, kas paslėpta, nematoma, negali būti matoma”. Taip, kaip saulė leidžiasi kiekvieną vakarą, taip dingsta ir dievas. Amonas negali būti matomas paprastų mirtingųjų akimis, jo nemato netgi kiti dievai. Amono odos spalva mėlyna – tai siejama su kosminiu jo aspektu.
Hapis – Nilo dievas. Yra žinoma, kad šio dievo vardas buvo seniausias Nilo upės pavadinimas. Nilo dievas Hapis vaizduojamas su lotosų puokšte ant galvos, kartais rankose laiko du augalus – papirusą ir lotosą, kurie simbolizuoja Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Egiptiečiai ypatingai gerbė Hapį, laikė jį “Dievų tėvu” ir visa ko kūrėju.
Tefnut – Egipto mitologijoje drėgmės deivė. Ji – Dangaus deivės Nut ir Žemės dievo Gebo motina. Tefnut, kartu su oro dievu Shu buvo sukurta Atumo.
Shu - viena pirmųjų Atumo sukurtų dievybių – Oro dievas. Jis atskyrė dangų nuo žemės. Shu vaizduojamas kaip vyras, ant galvos nešiojantis savo vardo hieroglifą, pakeltomis rankomis, kad paremtų dukterį Nut.
