uksoras dar kitaip vadinamas muziejumi po atviru dangum, nes jame yra išlikę istoriniai paminklai menantis šios vietovės didingą praeitį. Miestas įsikūręs rytiniame krante, jame yra dvi žymios šventyklos - Karnako ir Luksoro. Norintiems pažinti faraonų laikų paslaptis padės mumifikacijos muziejus. Vakariniame krante įvažiavus į el Kurnos kaimą, pasitinka kaip nebylus sargybiniai, Memnono Kolosai, tai Amenchotepo III milijono metų šventykla. Faraonų laikais taip buvo vadinamos pomirtinės šventyklos ir jos buvo statomos vakariniame Nilo krante, valdovui esant gyvam ir skirtos jam įamžinti. Mumifikuotas valdovo kūnas buvo laidojamas Karalių Slėnyje. Karalių slėnis, vieta kurioje palaidota dauguma Naujosios Karalystės valdovų. Viena gražiausių Vakarinio kranto šventyklų – Hatčepsut šventykla Deir el-Bahri. Vakariniame krante tiek daug vietų kur galima apsilankyti: Karalienių slėnis, kuriame yra ir karalienės Nefertari laidojimo rūsys, Ramsesiumas milijono metų šventykla pastatyta Ramzio II, Habu Madinat Ramzio III šventykla, amatininkų slėnis.

Luksoro vietovė žinoma apie 2700 m. prieš Kr., pavadinimas tuomet šios vietovės buvo Waset. Luksoro svarba sustiprėjo 2100 m. prieš Kr., tapus jam suvienito Egipto sostine Neb-Hept-Ra. Miestas buvo ypač svarbus Naujosios Karalystės laikotarpiu. Luksoras VI a. prieš Kr. prarado savo svarbą. Ptolemėjų laikais atgimė Tėbų pavadinimu. Tėbuose pradėjo lankytis Graikijos ir Romos keliautojai. Diodoras Sicilietis, aplankęs Egiptą 57 m. prieš. Kr., rašė: „ten puikesni rūmai nei bet kur kitur, o faraonų kapai tokie nuostabūs, kad nėra vilties, kad bus sukurta kas nors panašaus“. Tačiau Tėbai vėl buvo užmiršti ir iki XVII a. beveik niekur neminimi. Prancūzas tėvas K. Sikardas, lankęsis Egipte apie 1708–1712 m., identifikavo vietovę kaip Tėbus. O pirmasis rašytinis liudijimas priklauso anglui Ričardui Pokokui, 1738 m. pasiekusiam Denderą ir Tėbus. Hovardui Karteriui 1922 m. atradus Tutanchamono kapo lobius, Luksoras vėl tapo keliautojų traukos centru.